Kaip jam tai priklauso! atrodė, kad vienas nuteistųjų apsidžiaugė.
Elrikas pasilenkė arčiau manęs.
Jos veidas pažįstamas
Taigi tai Tayishka! Septintosios princesės tarnaitė. Gera mergaitė, tyli ir našlaitė. Taigi nusprendėme, kad visi apsidžiaugtų, jei netikėtai jį tokį sugrąžintume
«Kažkodėl nematau jos džiaugsmo», Elricas bent jau nustojo juoktis, bet taip pat plačiai nusišypsojo. GERAI. Ar prisimeni savo vardą?
Manyje stojo tyla, todėl turėjau atsakyti:
Aliejai.
Jis nustebo, bet atsisuko į kitus:
Pirmoji žinia: ji nesijaudina.
O kodėl?
Nes dabar ji graužtų tavo kaulus, užuot kalbėjusi apie šitas nesąmones. Jūs net nesurišote jos rankų, debilai! Jis vėl atsisuko į mane. Ar galėtumėte papasakoti šiek tiek daugiau apie save?
Aš galiu tai padaryti. Kodėl nepasisakius, kai tave jėga kažkur nutempė ir uždarė? Ir mano balsas buvo tvirtas:
Sokolova Olga Sergeevna, jūsų garbė. Aš gyvenu Maskvoje, esu trečio kurso tarptautinių finansų studentas, profsąjungų fakultetas, gimęs iš Tomsko
Iš kur tu esi?
Tomskas, tavo garbė, Tomskas. Tas, kuris yra Tomsko srityje. Ar jums reikia paso numerio? Kas išdavė ir kada
Laimei, jo akys taip pat buvo plačiai išsiplėtusios, ir tai jam suteikė apčiuopiamą moralinio pasitenkinimo jausmą. Jis net kalbėjo su savo globotiniais be tos pačios ironijos:
Tikrai ne gaka Ir ne ragana. Kaip sakei, koks tavo vardas?
Olya. Bet jūs galite mane vadinti Sokolova Olga Sergeevna.
Vaikinai dabar jis nenuleido akių. Aš padariau klaidą. Jūs nesate tik idiotai Net nerandu palyginimo, kuris atitiktų jūsų psichinę raidą O aš turiu turtingą žodyną, patikėkite manimi
Kas vyksta, Elrik? sušuko jam už nugaros.
Grąžinai ne tą. Ne tavo Taishka
PSO? pagrindiniai nieko nesupratę kambaryje, nieko nesuprato. Asura? Anekdotai? Kitas demonas?
Elrikas sunkiai atsiduso.
Taip, jūs turite būti idiotai Tai apskritai skirtingos demonizmo rūšys. Asura netampa, asura gimstama. O tai tik užsienietis iš kažkokio Omsko srities
Tomskas! Negalėjau tylėti. Regionai! O Omsko sritis netoliese!
Ar girdėjai? vėl nusijuokė. Netoliese, bet mes net nežinojome! Apskritai, ji tikriausiai mirė ir šiandien, o jūs netyčia pagavote ją burtu, o ne savo Taišką.
Norėjau pataisyti «savo Taishka», bet sustojau. Ir manyje nuskambėjo įspėjamasis balsas. Ir iš tikrųjų, kaip man žinoti, kokia informacija mus abu pablogins? Bet aš tikrai buvau prieš ką nors kita:
Aš nemiriau! Jie patys mane čia įsiurbė.
Jis vėl susidomėjęs pažvelgė į mane, o tada jam pasirodė nauja mintis:
Vaikinai, ar turite veidrodį? Paimk veidrodį!
Jie iškart smogė jam mažu tamsaus atspindinčio stiklo gabalėliu, leisdami Elrikui nukreipti jį į mane.
Žiūrėk, nepažįstamasis, dabar tai tu.
Nors vaizdas paliko daug norimų rezultatų, vis iš arčiau žvelgdamas nustebau. Taigi tai buvau aš. Visada aš. Šiek tiek apšiuręs, labai apšiuręs, akys įtartinai ištinusios, bet duok pusvalandį po dušu ir įprastą makiažo arsenalą ir vėl būsiu savimi. Tik plaukai ilgesni. Kažkur intuicijos lygmenyje sąmonė trenkė į pakaušį čia ir slypi atsakymas. Ši Tayishka yra kaip du žirniai ankštyje, kaip ir aš! Ir gal dėl to ir įsisiurbiau. Tačiau šie argumentai būtų prasmingi tik tuo atveju, jei viskas, kas vyksta, yra tikra, o ne užsitęsęs košmaras
Elricas nusijuokė iš mano nuostabos matyt, patikėjo, kad mane taip nustebino naujas veikėjas. Pralaimėtojai drebėjo sienų fone. O aš žiūrėjau ir žiūrėjau, bandydamas bent ką nors sudėti. Bet veidrodis buvo nuimtas nuo mano veido, po to Elricas linksmai pašoko ant kojų:
Štai ir viskas, mano misija baigta. Būkite laimingi, jaunuoliai, savo bėdose.
Trys poros rankų jį iškart sugriebė, neleisdamos išeiti.
Laukti! Elric! Mylimas pusbrolis! Ką turėtume daryti?
Jis vėl pažvelgė per petį į mane, tada į Ridį.
Ką čia daryti? Nužudyk, supjaustyk ir išimk gabalus miške. Jei pasiseks, jį suės vilkai arba gaki. Dėl to jūsų nuotykis gali būti laikomas užbaigtu. Ir aš tyliu, kol tu man sumoki penkiasdešimt procentų stipendijos.
Dabar jie trys žiūrėjo į mane, bet ir Elriko nepaleido.
«Kaip nužudyti?» sumurmėjo spuogas. Tai Tayishka!
«Tai ne Tayishka, tu idiote», atrodė, kad Elrikas susierzino. O jei tau taip patinka, tai linksminkis su juo labai tyliai, tada žudyk, skirstyk ir gabalas po gabalo
Padėkite! Ridis staiga sugriebė giminaičiui per kūną ir įkišo nosį į pilvą. Padėkite, geradariai!
Ar turėčiau nusižudyti? nesuprato Elrikas, bandydamas nusikratyti nemalonią naštą.
Nužudyk save! «Riddy po trumpos pauzės prabilo su tokiu įsitikinimu, kad net draugai nustebo. O dar labiau aš. Oho, kokie puikūs vaikinai! Jie atgijo ir pakvietė kairiąją žudyti? Arba daryk su juo ką nori. Tiesiog nuvesk mus ir išgelbėk.
Elrikas ilgai mąstė, žiūrėdamas į mane, prisimerkęs ir kasydamas savo šviesią pakaušį. Tada jis išleido:
GERAI. Aš nusižudysiu. Leisk jai sėdėti su tavimi iki nakties, tada aš ją paimsiu. Bet tada septyniasdešimt procentų jūsų stipendijos yra iki studijų pabaigos! Ir nesilinksmink su juo.
Kodėl nepasilinksminus? Vis dar nesuprantu, ar spuogas jau susitvarkė, ar pastebėjo kažkokį neatitikimą.
Ir neklausk! atkirto Elrikas. Ar ateina?
Tarsi sleivės turėtų pasirinkimą.
* * *
Po poros valandų išmokau žodžius aiškiai tarti mintinai. Ypač kai pavargau girdėdamas, kaip mano kambariokė verkšlena:
Jie mane nužudys! Šis baisus vaikinas mane nužudys!
Brangusis, tu jau miręs. Ar negirdėjote naujienų?
Na? Ar manote, kad du kartus geriau nei vieną?
Taip, aš visiškai nieko negalvoju Vis dar laukiu ir laukiu, kol pabussiu.
Kur tu pabusi?
Namai.
Mes tylėjome. Stengėmės vienas kitą suprasti. Kaimynas netgi suteikė paramą:
Tai Kostja jis jau būtų tave pažadinęs, jei galėtų Tu, Ol, vargu ar dabar grįši namo. Mačiau, kad tu esi mano tiksli kopija. Sielos draugas iš kito pasaulio, ne mažiau Skambino ir skambino man, ir tau tuo pačiu metu.
Tu esi tiksli mano kopija, o ne aš tavo. Ir gaila, kad mano kopija pasirodė tokia šlykšti. Jei tik galėčiau pasakyti vieną žodį pats! Kad tai įmanoma? Beje, jie aptarinėjo tavo mažą kūnelį ar mesti jį savo vėlėms, ar pirma paleisti aplinkui, bet tu tyli kaip partizanas.
Kaip kas?
Pamiršk tai. Palyginimas su partizanu netiko. Bet kuris partizanas galėtų mane paduoti į teismą už tokį įžeidžiantį palyginimą.
Ji atrodė įžeista. Atrodė, kad ji suraukia antakius ir nusisuka. Nors, jei neklystu, iki šiol kontroliavau kiekvieną mūsų žingsnį. Čia judinu pirštus, čia ištiesiu surištas kojas. Pavėluoti klinikiniai kretinai taip išsigando, kad nuplėšė visas mano galūnes. Galbūt gyventoja dar neprisitaikė prie savo kūno, arba aš iškart griebiau jėgų vadeles nenuostabu, jei lyginsime mano valią su jos.
Nuobodulys pasidarė kiek nejaukus. Juk ne mergina kalta, kad ji kartu su manimi papuolė į šį siaubingą alpimą. Taigi aš stengiausi būti mandagus:
Tu, Tanyukh, nepyk. Gyvenkime kartu na, kol dar gyvename.
Nagi, atrodė, kad ji pauostė savo neegzistuojančią nosį. Ir tu dėl kažko teisus Aš visada buvau per tylus. Ir čia, kovingas! Gaila, kad nesulauksi ryto.
Man tavęs gaila. Kai tu ir aš mirsime, tikriausiai grįšiu namo. Ten manęs laukia mano kūnas. Ir televizorius.
Nemanau Ar sąmonė nemiršta kartu su kūnu? Vėliau galite jį atkurti, bet pirmiausia jis miršta!
Tu daug žinai apie nekromantiją!
Ji sušnypštė:
«Bet aš kai ką žinau apie mirtį», tada ji taikiai pridūrė, Negaliu būti tikra, Ol, bet yra tikimybė, kad tu ir aš dabar gyvensime kartu. Ir labai trumpam.
Mano mintys buvo tokios sutrikusios, kad pradėjo skaudėti smilkinius. Bet stengiausi, kad nepultų isterijos.
Tada tau teks išgyventi, Tanjukhai. Ir tu esi su manimi. Tada grįšime ir nužudysime tuos niekšus! Atplėškime nuo jų viską, kad nieko neliktų nekromantui!