Eime, sumurmėjo.
Antras skyrius
Kai išėjo iš ambasadoriaus rezidencijos, juodu pateko į šilto ir kvapnaus vakaro glėbį. Netoliese jau laukė juodas limuzinas. Zara pasijuto tarsi kitame pasaulyje. Mandagus vairuotojas atidarė automobilio dureles, ir ji nugrimzdo į patogią užpakalinę sėdynę. Nustebusi ėmė žvalgytis po saloną. Koks automobilis! Jo vidus dvelkė prabanga, visos detalės subtilios ir grakščios, ką jau kalbėti apie minkštą grietinėlės spalvos odą. Kai Nikolajus įslydęs į vidų atsisėdo šalia ir pažvelgė į Zarą, jos širdis ėmė daužytis lyg pašėlusi. Blankiai apšviestoje nedidelėje erdvėje šį raumeningą ilgakojį vyrą ji jautė dar labiau nei šokių aikštelėje. Tada susimąstė, ar nebus klydusi sutikdama namo keliauti su itin patraukliu nepažįstamuoju.
Betgi vakaras dar tik prasidėjo, lėtai tarė Nikolajus, žiūrėdamas, kaip jos smilkinyje pulsuoja plonytė gyslelė.
Zarai neliko nieko kita, kaip pažvelgti į dėmesį kaustančias jo akis.
Tikrai, ramiai pabrėžė ji.
Nikolajui patiko karamelės ir saulės spindulių spalvos jos šukuosena. Jam norėjosi ištraukti segtukus ir stebėti, kaip vešlūs plaukai svajomis krinta ant pečių. Per atlasinės suknelės audinį jis matė jos kojų dailių lieknų kojų kontūrus ir pajuto dar vieną skausmingą geismo antplūdį.
Mes esame visai netoli mano namų, tęsė jis, tarsi mintis būtų kilusi tik dabar. Jei norėtum, galėtume užsukti pas mane ir ko nors išgerti.
Zaros galvoje buvo tikra maišalynė, nes kūnas ir smegenys siuntė skirtingus signalus. Nepažįstamo vyro kvietimas į savo namus pasivaišinti gėrimu turėtų priklausyti kategorijai draudžiama. Tačiau Nikolajus buvo ne šiaip vyras, o patraukliausias iš kada nors jos sutiktų. Argi Pelenei draudžiama nors akies krašteliu žvilgtelėti į princo rūmus dar prieš jos drabužiams virstant skudurais?
Galėčiau.
Bet nesi įsitikinusi?
O kaip manai tu?
Manau, kad norėtum.
Zara abejodama nusišypsojo.
Ne visada išmintinga elgtis taip, kaip norisi.
Tikrai? Aš laikausi priešingos nuomonės. Gyvenimas per trumpas, kad visą laiką paisytum etiketo reikalavimų.
Jis prisimerkė.
O jei pažadėčiau, kad mes greitai išgersime po taurę ir tada mano vairuotojas nuveš tave, kur tik panorėsi? Kaip tau tokia mintis?
Šis pasiūlymas skambėjo beprotiškai visai beprotiškai, bet kartu buvo labiausiai viliojantis iš jos kada nors girdėtų. Zaros pasaulis dėl pastarojo meto įvykių buvo nusidažęs blankiomis ir niūriomis spalvomis: ar kas nors galėtų ją kaltinti, kad norėjo bent žvilgtelėti į ryškesnį, energija kunkuliuojantį gyvenimą? Tokį gyvenimą, kai tviskantys limuzinai paima tave iš puošnių vakarėlių ir tylūs vairuotojai nuveža ten, kur tik pageidauji.
Tačiau kažkas sulaikė Zarą. Galbūt suvokimas, kad ši patirtis nė iš tolo neprilygsta ankstesnei. Ji instinktyviai juto, jog turi reikalų su užgrūdintu ir patyrusiu vyriškiu. Šmėkštelėjo mintis, kad jis panašus į liūtą. Akys nejučia nukrypo į tankius aukso spalvos jo plaukus. Iš tiesų moteriai nereikėtų eiti į liūto guolį, nebent pageidautų būti suėsta...
Zara papurtė galvą.
Labai malonu, ji giliai įkvėpė kupina ryžto, kuris anksčiau pravertė kovojant su krikštamotės gydytojais, kad paskutines gyvenimo dienas ši galėtų praleisti namuose. Bet nemanau, jog tai gera mintis.
Nikolajus suprato, kad ji kalba rimtai, ir sekundėlę suglumo. Paprastai jam tekdavo išsisukinėti nuo moterų ir šįkart buvo įsitikinęs, jog ji priims pasiūlymą dar ir todėl, kad tokie kvietimai buvo reti ir branginami. Tačiau jos atsisakymas ir nustebino, ir suintrigavo.
Ar tikrai? perklausė dar kartą.
Tikrų tikriausiai, atsakė ji įtikinamiau, nei buvo iš tikrųjų.
Na, tada...
Nikolajus trumpam nutilo ir palinko prie Zaros, neatitraukdamas žvilgsnio nuo išsiplėtusių iš nuostabos jos akių ir putlių lūpų.
Palinkėsiu labos nakties ir atsisveikindamas pabučiuosiu tave čia, gerai, milaja moja?
Ji pirštais įsikirto į minkštą odinę sėdynę.
O tu visada linkėdamas labos nakties bučiuoji moteris, kurias vos tepažįsti? gaudydama kvapą paklausė Zara.
Net, ne visada. Tačiau tu viliojai mane visą vakarą, nuo pat tos minutės, kai bandei sprukti. Aš net neprisimenu, kada man teko vaikytis kokią moterį, dabar tiesiogine to žodžio prasme.
O, kad jis žinotų, kodėl ji spruko! Staiga Zarą užvaldė kaltės jausmas.
Bet...
Užsičiaupk, beveik švelniai ištarė jis ir palinko prie jos lūpų.
Vėliau Zara dėl to kaltino šampaną ir jo patirtį, nes niekaip nesustabdė šio vyro. Tačiau tai buvo ne vien šalto, svaiginančio gėrimo poveikis. Alkis ir smalsumas štai, kas ją paskatino. Ilgą laiką Zaros niekas nebuvo bučiavęs. Nė vienas vyras jos nebuvo bučiavęs taip, kaip ant užpakalinės limuzino sėdynės įsitaisęs Nikolajus Komarovas.
Užteko jam nerūpestingai prisiliesti prie Zaros lūpų savosiomis, ir ją ėmė purtyti drebulys. Tai pajutęs jis patenkintas suniurnėjo, prisitraukė ją dar arčiau. Jo glėbyje buvo taip gera, kad Zara pasijuto tirpstanti kaip pavasario sniegas. Nuo šilto kito žmogaus prisilietimo ji vėl pasijuto esanti normali, o ne ta, kuri visiems buvo nematoma ir ligos atskirta nuo išorinio pasaulio.
Kada pastarąjį kartą ją kas nors buvo apkabinęs? Ar leidęs pasijusti saugiai? Iš alkanų jos lūpų išsprūdo dejonė. Kilstelėjusi rankas Zara panardino pirštus į tankius auksinius vyro plaukus ir paskendo saldžiame bučinyje.
Nikolajus nusijuokė kiek nustebintas drąsaus atsako, jo ranka nuslydo Zarai per nugarą. Jis tikėjosi rafinuotumo intymios rutinos, kurią ji ne kartą turėjo būti išbandžiusi. Tačiau nevaldomas jos kūno virpesys nederėjo prie prašmatnaus įvaizdžio. Visai nederėjo. O kaip ji laikė jį apglėbusi ar tai nebuvo panašu į tikrą švelnumą? Atsiplėšęs nuo Zaros lūpų jis nurijo seiles ir nubraukė jai nuo skruosto plaukų sruogą: švelnumą Nikolajui tekdavo pajusti itin retai, bet jis buvo keistai įtikinamas.
Turbūt esi labai aistringa, sumurmėjo jis.
Tikrai? iškvėpdama sušnibždėjo Zara.
Da. Tavo aistra labai graži.
Nikolajus vėl susirado jos lūpas, bet šįkart bučinys buvo kitoks. Zara aiktelėjo pajutusi, jog jis reikalauja vis daugiau, ir pravėrė burną gilesniam bučiniui. Nikolajus įsitempė, rankomis glamonėjo jos nugarą ten, kur nedengė suknelės audinys. Pirštais lietė nuogą odą, ir laikas, rodės, sustojo. Jausmas buvo toks, tarsi būtų patekusi į intymų pasaulėlį. Ten, kur Nikolajus liežuviu šiltoje jos burnoje darė stebuklus ir įtraukė į tamsų, erotišką sūkurį.
Nikolajau...
Ką? suurzgė šis.
Tai...
Nuostabu, suniurnėjo Nikolajus ir kilstelėjęs galvą su neslepiama aistra pažvelgė į ją, pirštu perbraukė virpančią apatinę lūpą. Da. Da. Tikrai nuostabu.
Zara ketino pasakyti, kad taip negalima, negerai, tačiau kūno kalba bylojo ką kita. Ar tai, kas taip gera, gali būti blogai? išsiblaškiusi svarstė ji, kai jis pirštais slydo nuo kaklo žemyn link krūtų, paskui įgudusiu judesiu nusileido ant skausmingai sujaudinto tik atlasu pridengto spenelio.