Zarai išdžiūvo gerklė.
Beprotybė, ji suaimanavo, kai vyras burna suėmė stangrią krūtį.
Nikolajus laižė ploną audinį, kuris buvo vienintelė kliūtis pasiekti nuogą spenelį, tada išgirdo tylią jos dejonę. Ar ji jautėsi geriau priešindamasi tam, ką jiedu čia darė, ciniškai pamanė jis, nors akivaizdžiai geidė jo nė kiek ne mažiau nei jis jos?
Moterys prieštaringos būtybės, tą Nikolajus žinojo. Jos mėgo nuslėpti žemiškus savo geidulius baimindamosi, kad vyras palaikys jas lengvai pasiekiamas. Ar dabar reikėtų ją patikinti, kad jam visai nerūpi įsigalėjusios nuostatos ir elgesio normos, kad ji gali pasirodyti tokia pasiekiama, kokia nori?
Jo ranka nuslydo grakščiu Zaros klubu, o burna trumpam atsitraukė nuo krūties, pridengtos sudrėkusia suknele.
Juk supranti, kad tavo kūnas fantastiškas, tiesa? paklausė jis. Ir kad suknelė nuostabiai jį pabrėžia.
Zara papurtė galvą miglotai suvokdama, kad ką tik praleido puikią progą pasikalbėti apie suknelę.
Baik, sušnabždėjo.
Baigti sakyti tau komplimentus? Maniau, komplimentai patinka visoms moterims.
Ne tai turėjau galvoje, iškvėpė ji. Norėjau pasakyti, kad nereikėtų... to daryti.
Bet tau patinka, kai aš tai darau. Nikolajus suprato, kad ji nesmagiai jaučiasi dėl jo sakomos tiesos. Ir tu nenori, kad sustočiau, ar ne?
Aš... noriu.
Ne, nenori. Nori, kad ranka paliesčiau tau kulkšnį, ar ne? Štai taip.
Nikolajau! Zara riktelėjo, kai jis nusileidęs žemyn ėmė smiliumi brėžti gundančius apskritimus.
O tada, manyčiau, norėtum, kad palįsčiau po suknele ir lėtai kilčiau į viršų. Šitaip, da?
Nikolajau, dusdama pratarė ji, kai vyras delnu švelniai apkabino kulkšnį.
O, tu nemūvi pėdkelnių, trūksmingu balsu pabrėžė jis. Tavo nuogos kojos. Kokia tu išdykusi panelė. Nieko keista, kad suknelė buvo taip provokuojamai prigludusi, kai ėjai per salę.
O! Zara pajuto, kaip kūnas reaguoja į lengvą kaip plunksna jo prisilietimą, tarsi būtų prabudęs iš kieto miego, jos pojūčiai netikėtai atgijo.
Klausyk, mes esame šalia mano namų, nelygiai kvėpuodamas tarė Nikolajus, kai automobilis sustojo prie šviesoforo. Netikėtas jųdviejų susitikimas jį taip sujaudino, kad vos galėjo išspausti žodžius, tačiau susitvardė. Juk negalėjo mylėtis su ja judrios Londono gatvės viduryje. Ypač kai už tamsinto stiklo sėdėjo vairuotojas ir buvo didelė tikimybė, jog kelių inspektorius pabels į automobilio langą ir pasidomės, ką jie čia veikia.
Gal persigalvosi ir užsuksi pas mane išgerti?
Zara sustingo. Galbūt akivaizdus melas, kad juodu eitų pas jį išgerti, nors abu žinojo, apie ką jis ir ji galvoja, sugrąžino sveiką protą. Juk ji glamonėjosi ant užpakalinės automobilio sėdynės su nepažįstamu vyru rizikuodama sugadinti brangią draugės kurtą suknelę ir savo reputaciją!
Zaros širdis daužėsi lyg pašėlusi, ji nustūmė Nikolajaus ranką ir pasislinko į tolimiausią sėdynės kraštą, virpančiais pirštais sugriebė plunksnomis puoštą rankinę, kuri gulėjo šalia kaip sužeistas paukštis.
Ne!
Nikolajus prisimerkė, bet akivaizdžiai susierzino.
Ar ne per vėlu pradėti žaisti žaidimus?
Aš nežaidžiu... ji nutilo nebaigusi sakinio, nes jis buvo teisus. Juk pati įsitraukė į žaidimą. Pavojingą žaidimą.
Apsimetė tokia, kokia nebuvo. Dėjosi esanti jam lygiavertė turtinga moteris. Galbūt tokios nesivaržydavo ir mylėdavosi su pobūvyje ką tik sutiktais vyrais, bet ji nebuvo viena iš jų. Zara bandė švelninti padėtį ir atsitraukdama išsaugoti nors truputėlį savigarbos, tad parinko kitokius žodžius.
Atsiprašau, bet jau labai vėlu, ir aš jaučiuosi pavargusi.
Nikolajų pervėrė aštrus nusivylimas. Jis matė, kad Zara nemeluoja, ir pasistengė sutramdyti kilusį susierzinimą. Neabejojo, jog Zara žaidė, galbūt klaidingai manydama, kad jam atsakiusi sudarys geresnę nuomonę apie save. Nikolajus kietai sučiaupė lūpas. Mąstė, ar turi laiko ir noro kviesti ją tiek kartų į pasimatymus, kiek būtina, kad leistųsi įsitempiama į lovą? Ar ji, tiesmukai klausė savęs, to verta?
Nikolajus gėrėjosi didelėmis žaliomis jos akimis, įraudusiais skruostais ir bučinių išglamonėtomis lūpomis. Pajuto smilkinyje tvinksint pulsą. Taip, ji to verta tiek dėl naujumo, tiek dėl skaistaus žavesio.
Kada pastarąjį kartą moteris iš tiesų jį atstūmė?
Na, labai gaila, švelniai tarė jis siekdamas švarko kišenės. Tačiau dar nespėjęs išsitraukti vizitinės kortelės pamatė, kad ji atidaro automobilio dureles ir iškiša dailias kojas. Nikolajus susiraukė negalėdamas patikėti savo akimis.
Kur, po velnių, manaisi einanti?
Namo.
Juk sakiau, kad mano vairuotojas nuveš ten, kur tik pageidausi.
Zara papurtė galvą.
Aš persigalvojau. Manęs nereikia pavežti, ačiū.
Nereikia? jis dar labiau nustebo. Kodėl?
Zara papurtė galvą mėgindama susidėlioti mintis. Prieš tai gėdijosi parodyti jam kuklų savo būstą, o dabar ant kortos buvo pastatyta gerokai daugiau. Taip, ją vis dar degino gėda, tik labiau dėl pasibaisėtino savo elgesio. Ką tik susipažino su vyru ir pasirodė kaip tikra begėdė, seksualiai išalkusi, kas ir pačią baugino. Nikolajus Komarovas buvo žmogus, privertęs ją taip pasijusti. Zara daugiau nieko iš jo nenorėjo, ir tikrai nenorėjo, kad vairuotojas praneštų jam, kur ji gyvena.
Kodėl ne? galvoje šmėstelėjo sukta mintis. Bijai, kad jei netikėtai pasirodys prie tavo namų slenksčio, negalėsi jo atstumti?
Turbūt abu suprantame, kodėl, tyliai atsakė Zara. Mes vargiai vienas kitą pažįstame ir ką tik pasielgėme taip, kaip elgtis... nederėjo. Žvelgdama į ledines žydras akis buvo pasiryžusi atsispirti jausmingai jų įtaigai. Dėl to bus geriau, jei namo grįšiu pati. Malonu buvo susipažinti... Nikolajau.
Su aukštakulniais žengusi ant šaligatvio ji sustojo, kad atgautų pusiausvyrą, timptelėjo žemyn suglamžytą šilkinę suknelę, apsisuko ir puolė pro vartus, vedančius tiesiai į parką. Buvo pasiryžusi viskam, kad šįkart jis jos nesektų.
Sekundėlę Nikolajus nejudėjo galvodamas netikėtai jos parodyta nepriklausomybė, atkaklumas ir, žinoma, dorovingumas jį suerzino ar sužavėjo. Ji dingo nepaėmusi jo vizitinės kortelės ir paliko dar labiau įsiaudrinusį. Šita panelė sugebėjo pasprukti. Nikolajaus širdis ėmė smarkiau plakti, kraujas telkėsi paslėpsniuose. Medžiotojo instinktas reikalavo būti patenkintas. Išsitraukęs mobilųjį telefoną jis paskambino vienam iš savo pagalbininkų.
Kalbėdamas rusiškai greitai išdėstė faktus.
Jos vardas Zara Evans, tarė vis dar jausdamas jos lūpų skonį ir pirštais nekantriai barbendamas sau į šlaunį. Ne, ne, aš nežinau, kur gyvena, neturiu apie ją jokios prakeiktos informacijos. Tik tai, kad ji pažadino tokį alkį, kokį seniai buvo jautęs.
Nikolajus įsistebeilijo į oda apmuštas automobilio salono lubas, lūpas iškreipė mąsli šypsena.
Tik suraskite ją.
Trečias skyrius
Zara paėmė padėklą su sumuštinukais, susikaupė, nusišypsojo kaip profesionalė ir drauge su kitomis Gourmet International padavėjomis pasirengė eiti iš didžiulės virtuvės. Pažiūrėjo, kad nė vienas ikrų grūdelis nebūtų nukritęs, ir patikrino, ar nepamiršo sniego baltumo servetėlių. Laikas skraidžioti tarp svečių. Būti mandagiai, dalykiškai. Pripildyti ištuštėjusias taures ir surinkti paliktas nešvarias lėkštes, kad pobūvio vieta atrodytų idealiai švari ir tvarkinga.